Nors prieš didžiąsias metų šventes Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis turi ypatingai daug darbo, bet mielai skyrė valandėlę „Airijos dienai“ ir laimina Airijoje gyvenančius lietuvius. Su vyskupu kalbamės ne tik apie Kalėdų džiaugsmą, bet ir apie švenčių virtimą apsipirkimo laikotarpiu, apie skaudžias emigracijos pasekmes, kai tėvai praranda vaikus, apie artimo meilę ir viltį, kad gyvenimas Lietuvoje gerės.
Artėja didžiausios metų šventės. Bet daugeliui žmonių Kalėdų „džiaugsmas“ prasideda vos ne spalio mėnesį: puošiamos vitrinos, statomos miestų centruose puošniausios eglės, prasideda prekybos centruose kalėdinės akcijos ir išpardavimai.
Prisimenu savo vaikystę ir jaunystę, kai Advento laikotarpį išgyvendavome rimtyje, su tam tikru viltingu džiaugsmu ir laukimu To, kuris ateis. Eglutę puošdavome tik Kūčių vakarą. Tai būdavo labai mistiška, nuoširdu, nes Kalėdų džiaugsmas – nepaprastas.
Papuošdavome eglutę, lauždavome kalėdaitį, kaip anksčiau vadindavo – plotkelę, vienas kitam palinkėdavom gražiausios Dievo palaimos ir bėgdavome į vakarines pamaldas Šančių bažnyčioje. Atmintyje išliko, kad per Kalėdas būdavo nepaprastai daug sniego. Mūsų šeimoje augo šeši broliai ir keturios sesutės, tai būdavo smagu kartu visiems patirti tą Kalėdų džiaugsmą.
O dabar kitokia kalėdinė nuotaika, kuri prasideda labai anksti, bet manau, joje nelieka vietos pačiam Kūdikėliui Jėzui. Tai yra truputėlį nukrypimas. Manau, kad komercinės užduotys, kurias reikia išpildyti prekybos centrams, atlieka savo darbą. O mes atlikime savo darbą – gyvenkime Kalėdų nuotaika (šypsosi – aut.pst.).
Klausiausi per radiją laidos, kurioje kalbėta apie prakartėles, kad jų būna ir gyvųjų – su gyvais gyvūnais. Bet, manau, reikia pasidžiaugti, kad prekybininkai prakartėlių dar neįrengia prekybos salėje, o Kūdikėlį Jėzų nepaguldo pieno skyriuje.
(Vyskupas juokiasi – aut. pst.) Reikia maldos už visus, kad Šventoji Dvasia paliestų visų žmonių širdis, nes kartais tie žmonės gyvena kitomis nuotaikomis ir nepažįsta Jėzaus, todėl mums reikia geros valios, nuoširdumo ir maldos, kad jie pažintų Tą, kuris ateina kaip Meilės ir Gailestingumo Dievas. Nes ir Šventajame Rašte parašyta: tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstat. Šventajame Rašte parašyta – pasaulyje nėra nieko naujo, viskas kartojasi ir kartojasi. Todėl su dvasinga viltimi žiūrėkime į ateitį melsdamiesi ir linkėdami visiems kuo geriausios sėkmės.
Vieni žmonės sako plotkelė, kiti jį vadina kalėdaičiu, kuris jums pavadinimas artimesnis?
Gal geriau kalėdaitis, nes tai Kalėdų išvakarės Kūčių vakaras. Vaikystėje vadindavom plotkelėmis, tik vėliau į kalbą atėjo kalėdaitis.
Airijoje mačiau, kad kalėdaičius pardavinėja lenkiškose ir Rytų europiečių maisto prekių parduotuvėse. Jie padėti tiesiog prie kasos. Ateini į prekybos centrą ir nusiperki plotkelę, patogiau nebūna.
Manau, negalima šitaip daryti. Tai nešventinti kalėdaičiai. Zakristijose kalėdaičiai neparduodami, žmogus palieka auką. Kai kurie kunigai sako, kad tai metinė šeimos auka, kadangi dideliuose miestuose neįmanoma aplankyti visų šeimų. Negalima sakyti, kad mes parduodame plotkeles, mes dovanojame žmonėms meilės ir gerumo kalėdinį Kūčių vakaro džiaugsmą. Prekybos centruose ar parduotuvėse negalima pardavinėti plotkelių. Girdėjau prieš kelerius metus kalbant, kad turguje pardavinėjamos plotkelės. Negalima. Nes plotkelė – Bažnyčios meilės gestas.
O kiek plotkelių reikia parsinešti į namus: užtenka vienos, ar kad po vieną turėtų visi?
Būtų gerai, kad kiekvienas šeimos narys turėtų po savo kalėdaitį. Duodami vieni kitiems atsilaužti, pasakome palinkėjimą.
Atsimenu vaikystėje būdavo spalvotų plotkelių – rausvų, žalsvų.
Tikrai būdavo, bet, manau, kad geriausia spalva – balta. Tai natūralus, nedažytas kalėdaitis, kuris išreiškia tyrumą ir nekaltumą. Gal nespalvinkim plotkelių (juokiasi – aut. pst.)
Pakalbėkime ir apie emigracijos skaudulius. Kai vaikai paliekami Lietuvoje, o tėvai išvažiuoja dirbti į fabrikus.
Tai didelė nelaimė mūsų tautos žmonėms ir mūsų tautos vaikams, kai išvažiuoja vienas ar abu tėvai, o vaikus palieka seneliams arba iš viso vienus. Atsitinka tragedija, kai tėvai parveža pinigų, bet netenka savo vaikų. Atsitinka ir nelaimių, kai vaikai net iš gyvenimo pasitraukia, ar tampa nebesuvaldomais. Tai yra skausmas. Geriausia būtų, jei tėvai apsisprendžia išvykti, kad išsivežtų ir savo vaikus ir kartu kurtų laikiną gyvenimą ar nuspręstų pasilikti visam laikui viename ar kitame krašte. Palikti vaikus be tėvų, be jų rūpesčio ir meilės yra tragedija. Negalima leisti tai nei vienam vaikui patirti. Neįsivaizduoju, kaip būčiau augęs be tėvų…
Bet ir šeimoje augantys vaikai susvetimėja, kai tampa svarbiau internetiniai žaidimai, nebelieka bendravimo. Tad prieššventiniu laikotarpiu pakalbėkime ir apie susvetimėjimą. Jei kokia televizinė žvaigždė pagimdė vaiką – žino visi. Bet apie kaimynus – nieko. Sergančiam kaimynui net nepasiūlo pieno iš parduotuvės parnešti.
Tai patys skaudžiausi dalykai. Mes turime sugrįžti prie Kristaus, kuris sako: ką padarėt man vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte. Jei turėsime gilų tikėjimą, pamatysi artimą žmogų, ar šalia gyvenantį, ar bendradarbį, ar bendraklasį. Pažvelkime į žmogų kitomis akimis. Šventajame Rašte skaitome, kai Kristus prie šulinio pamatė samarietę, į ją pažvelgė laiminančiu žvilgsniu. Tai ir mes turime į kiekvieną žmogų žvelgti laiminančiu žvilgsniu.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje neseniai atidaryta paroda, kuri veikia ir dabar. Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavote ir Jūs. Paroda skirta Gailestingumo metams. Visuomenėje pasigendu gailestingumo, matau didelį pyktį.
Skaudžiausia, kad žmonės nesugeba atleisti ir nesugeba atsiprašyti. Tai svarbiausia. Jei nesugebėsime atsiprašyti, tai negalime kalbėt „Tėve mūsų“ maldos. Nes maldoje sakome: atleisk mums, Viešpatie, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Nes jei mes neatleidome, tai nereikia tikėtis, kad ir Viešpats mums atleis, nes Viešpats sako: eik ir pirma susitaikyk su savo broliu, o tada nešk auką prie altoriaus. Labai svarbu išlikti tikruoju žmogumi: nuoširdžiu, atlaidžiu ir mylinčiu žmogumi. Jei sugebėsime atsiprašyti ir atleisti, eisime pirmyn. Alkoholikas, kuris prieš visus žmonės sako: aš esu alkoholikas, nuo to pradeda savo pakilimą ir nuo to prasideda jo atsivertimas.
Man didelį džiaugsmą teikia veiklieji vyrai. Kai vieni sako, kad sunku kunigui atlikti išpažintį, veiklieji vyrai visai Lietuvai, visam pasauliui sako: aš buvau toks ir toks – nusikaltėlis, buvau kalėjime, padariau tiek negerų darbų, bet dabar pasikeičiau. Tai tikrasis atgailos kelias.
Žmogus nori, bet jam sunku atsiprašyti brolio, sesers, mamos ar draugo. Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai sugebėti atsiprašyti?
Žmogus turi prašyti Dievo malonės, kad sugebėtų atsiprašyti. Dievas sako: jūs be manęs nieko negalite, prašykite malonės ir ją gausite. Reikia, kad žmogus perliptų per save ir nugalėtų išdidumą ir puikybę. Reikia įsiklausyti į Jono Krikštytojo žodžius, kai jis sako, kad Dievas turi augti ir stiprėti manyje, o aš turiu mažėti ir užleisti Dievui vietą savo širdyje, tada sugebėsiu atsiprašyti, atleisti ir dovanoti.
Jei tik Aš, Aš, Aš, tuomet Dievui nelieka vietos. Nėra vietos nuolankumui ir atsiprašymui. Nes Aš negaliu klysti. Nes Aš vienas viską išmanantis. Puikybės demonas yra melagis ir melagių tėvas, kuris taip užvaldo žmogų, kuris tarnauja piktajam.
Gal ne veltui sakoma, kad puikybė miršta praėjus pusvalandžiui nuo žmogaus mirties?
Taip juokaujama. Jei pasižiūrėsime į Septynias didžiąsias nuodėmes ar nedorybes, tai pirmoji bus – puikybė. Paskui tik eina godumas, pavydas, paleistuvavimas ir visa kita. Per puikybę ir pirmieji tėvai nusidėjo, per puikybę žmonės kenčia. Šeimose per puikybę žmonės nesusikalba. Du žmonės, kurie vienas be kito negalėdavo praleisti nei dienos, nei nakties, ateina skirtis, nes negali vienas į kitą pažiūrėti. Iš puikybės jis nesugeba atleisti, o neatleidęs nesugeba mylėti, o nemylėdamas jis šeimoje turi ne meilės draugą, o priešą.
Bet juk nuo mažų dienų vaikui kalama: Aš geriausias, Aš talentingiausias, Aš protingiausias. Nesuvokiamai keista lyderystės samprata. Arba parduotuvėje vaikas klykia, kol jam nenuperkamas norimas žaislas. Skaičiau, kad viena mergaitė tiek klykė parduotuvėje, norėdama brangaus žaislo, kad iš piktumo net apsišlapino.
Reikia ne kažkuo būti, o būti savimi: paprastu, nuoširdžiu, gerai atliekančiu savo pareigas, ištikimu šeimoje ir visuomenėje, ištariančiu gerą žodį ir vykdančiu tai, ką pažada. Nereikia būti melagiu, reikia būti tiesos ir meilės žmogumi. To užtenka. Gali žmogus baigti aukštuosius mokslus ir būti lyderiu, bet jei nemokės mylėt ir atleisti, bus menkysta.
Laikraštyje buvo paskelbta praeivių apklausa. Buvo pakalbintas ir vienas juodaodis vyras. Žurnalistė klausė: ar jūs aukojate? Vieni žmonės sakė aukojantys, kiti ne. Juodaodis teigė, kad aukoja ir nesvarbu, jog tas žmogus geriantis. Ir paaiškino, kad negalima žmogaus diskriminuoti vien todėl, kad jis geria. Alkoholizmas – dar viena skaudi šalies rykštė. Pakalbėkime ir apie tai.
Alkoholikų yra ir prie bažnyčios. Kai dirbau katedroje Kaune, matydavau aklą, nelaimingą žmogų. Jis prie bažnyčios rinkdavo pinigus. Ateidavo jo sugėrovai ir paimdavo surinktus pinigus ir eidavo gerti. Ir dabar regiu tą vaizdą. Skaudu, kai pasinaudojama aklu žmogumi, nors tai buvo jų bendra komanda. Neturim teisės nei smerkt, nei teist. Turime melstis, kad jie atsiverstų.
Bet gal žmonės tiesiog neturi su kuo pasikalbėti, nėra dvasinio lyderiu. Sugrįžkime prie kalbos apie emigraciją. Apie tą pačią Airiją, nors ji ir katalikiška valstybė, bet ne visi žmonės moka angliškai ar airiškai ir negali apie savo problemas kalbėtis su airių katalikų kunigu. Antra vertus, daug mieliau pasikalbėti su tautiečiu dvasininku. Airijoje gyvena daugiau nei 120 tūkstančių lietuvių, o kunigų tik vienas ir tai Dubline. Gal įmanoma, kad lietuvių dvasininkų Airijoje dirbtų daugiau?
Ir mes to norime, sprendžiame tas problemas. Londone, Anglijoje jau yra trys kunigai. Galvosime ir apie Airiją, kitus kraštus, bet ne visada įmanoma tai išpildyti. Ir Lietuvoje turime sudėtingų parapijų, kai vienas kunigas aptarnauja tris parapijas.
Kas turėtų pasikeisti mūsų visuomenėje, kad žmonės ne tik lauktų vilties
Aš palankiai žiūriu į dabartinį Seimą ir dabartinę Vyriausybę. Turiu viltį, kad yra labai daug gerų žmonių Seime, nemažai jų pažįstu. Turi viltį, kad Lietuva prisikels, kad Lietuva pražys naujomis spalvomis. Reikia sukurti naujų darbo vietų, sukurti gyvenimą mielą šeimoms, kad jos turėtų sąlygas auginti vaikus. Matome, kad tvarkingos šeimos vos suduria galą su galų. O nevisai tvarkingos šeimos, gaudamos išmokas, jas panaudoja blogam tikslui. Manyčiau, kad jei Seimas ir Vyriausybė atkreips dėmesį į šeimas, kad jos turėtų lengvatas į būstą, turėtų darbą, viskas atsities. Linkiu, kad Kalėdų džiaugsmas aplankytų ir Seimo narius, ir Vyriausybę, ir kad visi žvelgtų į Viešpatį, kuris dovanoja naują gyvenimą, pilną meilės, vilties ir tikėjimo.
Jūsų Ekscelencija, paprašysiu Kalėdinio ganytojiško palinkėjimo Airijos lietuviams ir „Airijos dienai“.
Mielieji lietuviai, kurie esate išvykę į tolimąją Airiją, pirmiausia palinkėčiau, kad kiekvienas įsileistumėte į savo širdį Kristų – gyvenimo davėją. Tik patyrę jo artumą, susivieniję su juo ir gyvendami evangelijos dvasia, skaitykite kasdien Šventąjį Raštą, evangeliją, nes evangelija yra geroji, linksmoji naujiena, kurią mums perteikia Viešpats, trokšdamas mūsų gyvenimo pilno gerumo, vilties ir tiesos. Telaimina jus Dievas
„Airijos diena“
„Airijos diena“ nuotr.
